Dirbtinis intelektas jau šiandien gali rašyti tekstus, kurti vaizdus, analizuoti informaciją ir net priimti sprendimus už žmogų. Išmanieji įrenginiai stebi mūsų įpročius, o socialinių tinklų algoritmai neretai geriau nei mes patys numano, kokį turinį norėsime pamatyti. Tačiau ar technologijoms tampant vis pažangesnėms iš tiesų gerėja ir mūsų gyvenimo kokybė? O gal kartu su patogumu pamažu prarandame dalį savarankiškumo?
Lapkričio 12-ąją, minint Pasaulinę naudojamumo dieną (World Usability Day), kurios šių metų tema – etiškas dirbtinis intelektas ir tvari ateitis, VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto dėstytojas, menininkas ir tyrėjas Vygandas Šimbelis kviečia permąstyti mūsų santykį su technologijomis. Pasak jo, didžiausias iššūkis šiandien – ne sukurti dar išmanesnę sistemą, o užtikrinti, kad technologinė pažanga tarnautų žmogui, stiprintų jo gebėjimus ir neatimtų galimybės savarankiškai spręsti.
Išmanesnės technologijos nebūtinai reiškia geresnį gyvenimą
Kasdien susiduriame su vis daugiau technologijų, žadančių palengvinti mūsų gyvenimą. Dirbtinio intelekto asistentai atsako į klausimus, programėlės padeda planuoti dienotvarkę, o išmanieji įrenginiai automatizuoja net paprasčiausius buities darbus. Tačiau, V. Šimbelio teigimu, technologinis efektyvumas savaime dar nereiškia, kad naujovė yra naudinga žmogui.
„Technologijų išmanumas ir jų žmogiškumas iš esmės nėra tapatūs dalykai. Technologinė pažanga, greitis ir efektyvumas savaime nereiškia gilesnio žmogaus, jo poreikių, patirčių ir gyvenimo konteksto supratimo“, – teigia dėstytojas.
V. Šimbelio mokslinių tyrimų kryptis – technologijų humanizavimas (ang. humanizing technology). Jo esmė – ieškoti būdų, kaip technologijos galėtų ne tik optimizuoti procesus, bet ir prasmingai papildyti žmogaus patirtį. Pasak tyrėjo, technologijų humanizavimas nereiškia, kad mašinos turėtų tapti panašesnės į žmones. Kur kas svarbiau, kad jų kūrimo procese žmogaus poreikiai, autonomija, kūrybiškumas ir socialinis kontekstas išliktų svarbiausi.
„Šiandien dažnai kalbame apie tai, ką dirbtinis intelektas gali padaryti už žmogų, tačiau nepakankamai klausiame, ką turėtume palikti pačiam žmogui. Šis klausimas tampa ypač aktualus technologijoms vis dažniau perimant užduotis, kurios anksčiau reikalavo žmogaus žinių, kūrybiškumo ir sprendimų priėmimo“, – pastebi jis.
Dirbtinis intelektas – išlaisvina ar daro priklausomus?
Dirbtinis intelektas gali sutaupyti laiko, padėti greičiau apdoroti informaciją ir suteikti galimybių, kurios dar prieš kelerius metus atrodė sunkiai įsivaizduojamos. Tačiau kartu kyla klausimas – ar automatizuodami vis daugiau kasdienių užduočių neprarandame ir gebėjimų, kuriuos anksčiau ugdėme patys?
„Galimi abu scenarijai. Viskas priklauso nuo to, kokį vaidmenį technologijoms suteikiame. Svarbiausias klausimas – ar naudojame dirbtinį intelektą kaip įrankį, ar pradedame perduoti jam savo mąstymo ir sprendimų priėmimo funkcijas?“ – svarsto pašnekovas.
Šią dilemą nesunku pastebėti švietimo ir kūrybos srityse. Pavyzdžiui, studentui dirbtinis intelektas gali tapti puikiu pagalbininku aiškinantis sudėtingą temą, tačiau jeigu jis tik priima sugeneruotą atsakymą, nebesigilindamas į turinį ir neformuodamas savo nuomonės, technologija ima pakeisti patį mokymosi procesą.
Panaši situacija susiklosto ir kūryboje. Dirbtinis intelektas gali pasiūlyti netikėtų idėjų, padėti eksperimentuoti su skirtingomis išraiškos formomis ir tapti savotišku kūrybiniu partneriu. Vis dėlto pernelyg pasikliaujant algoritmų pasiūlymais kyla pavojus prarasti originalumą. Anot V. Šimbelio jeigu DI pasiūlymai tampa vieninteliu atskaitos tašku, rizikuojame standartizuoti savo vaizduotę, o kūrybos rezultatai gali tapti bendriniai.
„Tikroji laisvė technologijų amžiuje nėra jų atsisakymas. Priešingai – tai gebėjimas sąmoningai pasirinkti, kada ir kaip jomis naudotis, suprasti jų veikimo principus bei išsaugoti teisę nesutikti su algoritmo pasiūlytu sprendimu“, – sako jis.
Kai technologijos pradeda valdyti mūsų dėmesį
Vienas ryškiausių pavyzdžių, kai technologinė pažanga nebūtinai sutampa su žmogaus gerove, yra socialiniai tinklai. Jų algoritmai geba analizuoti vartotojų elgesį, prognozuoti interesus ir pateikti individualiai pritaikytą turinį. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patogu – matome daugiau to, kas mums patinka. Tačiau toks personalizavimas turi ir kitą pusę.
„Socialinių tinklų algoritmai puikiai optimizuoja mūsų dėmesio išlaikymą, tačiau dėmesio išlaikymas nėra tas pats, kas žmogaus gerovė. Sistema gali būti patogi platformos verslo modeliui, bet nebūtinai naudinga jos naudotojui“, – atkreipia dėmesį V. Šimbelis. Pasak jo, kuo tiksliau algoritmai geba prognozuoti mūsų pomėgius, tuo didesnė rizika, kad skaitmeninėje erdvėje vis rečiau susidursime su kitokiomis nuomonėmis ar netikėtomis idėjomis.
Problema neapsiriboja vien socialiniais tinklais. Nuolatiniai pranešimai, automatizuotos rekomendacijos ir personalizuotas turinys gali sukurti patogumo įspūdį, tačiau kartu silpninti gebėjimą susikaupti, kritiškai vertinti informaciją ir sąmoningai pasirinkti.
Kitas pavyzdys – automatizuotos klientų aptarnavimo sistemos. Jos geba greitai atsakyti į standartinius klausimus, tačiau susidūrus su sudėtingesne situacija žmogui neretai tenka prisitaikyti prie iš anksto nustatytų sistemos taisyklių.
„Vietoj to, kad technologija prisitaikytų prie žmogaus, žmogus turi išmokti kalbėti su technologija. Būtent čia išryškėja vienas svarbiausių klausimų, kurį turėtų kelti technologijų kūrėjai: ar naujas sprendimas iš tiesų palengvina žmogaus gyvenimą, ar tik verčia jį prisitaikyti prie vis sudėtingesnių sistemų?“, – pastebi tyrėjas.
Išmanieji namai: daugiau patogumo ar daugiau stebėsenos?
Technologijos vis dažniau persikelia ir į privačiausias mūsų gyvenimo erdves. Išmanieji šaldytuvai, skalbimo mašinos, robotai dulkių siurbliai bei namų automatizavimo sistemos žada taupyti laiką ir sumažinti kasdienius rūpesčius. Tačiau mainais už patogumą neretai atiduodame kur kas daugiau, nei įsivaizduojame – informaciją apie savo gyvenimą.
Pasak V. Šimbelio, tokie įrenginiai gali rinkti duomenis apie mūsų įpročius, vartojimą ir kasdienę veiklą. Nors ši informacija naudojama sistemų veikimui optimizuoti, kartu kyla klausimų dėl privatumo ir žmogaus kontrolės. „Ar iš tiesų tampame laisvesni, kai kiekvienas mūsų kasdienybės veiksmas gali būti fiksuojamas, analizuojamas ir naudojamas sistemų veikimui optimizuoti?“, – klausia tyrėjas.
Anot jo, technologijos, sukurtos taupyti mūsų laiką, gali paversti net privačiausią gyvenimo erdvę duomenų rinkimo aplinka. Todėl kiekvienam vartotojui svarbu suprasti, kokią informaciją apie save jis perduoda technologinėms sistemoms, kaip ji naudojama ir kokią kontrolę išsaugo.
„Ši problema atskleidžia ir platesnį šiuolaikinių technologijų paradoksą – kuo daugiau galimybių įgyjame matuoti, analizuoti ir prognozuoti žmogaus elgesį, tuo dažniau rizikuojame pamiršti tai, ko neįmanoma išreikšti skaičiais.“
Ar žmogaus gyvenimą galima paversti skaičiais?
Duomenų ekonomika, algoritminė stebėsena ir žmogaus gyvenimo pavertimas informacija – temos, kurias V. Šimbelis nagrinėja ne tik moksliniuose tyrimuose, bet ir savo meninėje praktikoje.
Vienas iš tokių projektų – „Total Today“ („Totali šiandiena“), kuriame menininkas tyrinėja, kaip sudėtingos socialinės ir politinės realybės gali būti redukuojamos į skaičius. Projekte kasdien fiksuojamas Rusijos karo prieš Ukrainą aukų skaičius, kuris paverčiamas fiziniu meno kūriniu. Tačiau už statistinių duomenų slypi gerokai daugiau nei skaitinė išraiška – konkretūs žmonės, jų istorijos ir prarasti gyvenimai.
„Duomenys leidžia analizuoti ir suprasti pasaulį, tačiau jie niekada negali visiškai atspindėti žmogaus patirties. Šiuo kūriniu keliu klausimą, ką prarandame, kai žmogaus gyvenimą, emocijas ar sudėtingas visuomenės problemas bandome sutalpinti į skaičius ir statistines kategorijas.
Toks požiūris aktualus ir kalbant apie dirbtinį intelektą. Algoritmai gali analizuoti milžiniškus informacijos kiekius, atpažinti dėsningumus ir prognozuoti elgesį, tačiau tai dar nereiškia, kad jie geba suprasti visą žmogaus patirties sudėtingumą. Juk ne viskas, kas svarbu žmogui, gali būti išreikšta skaičiais“, – primena menininkas.
Kodėl kuriant ateities technologijas reikalingi menininkai?
Įprastai technologijų kūrimą siejame su programuotojais, inžinieriais ir duomenų mokslininkais. Vis dėlto, V. Šimbelio įsitikinimu, siekiant sukurti iš tiesų žmogui naudingas technologijas, ne mažiau svarbus menininkų, dizainerių ir socialinių mokslų atstovų indėlis. Technologijų specialistai dažniausiai ieško būdų, kaip sistemas padaryti greitesnes, efektyvesnes ir patogesnes. Tuo metu menininkai gali kelti kitokius klausimus: kokias vertybes technologijos įtvirtina, kokias galios struktūras formuoja, ką palieka už savo veikimo ribų ir kaip keičia mūsų supratimą apie žmogų?
„Mano požiūriu, menas nėra technologijų iliustracija ar jų galimybių demonstracija, bet savarankiška kritinio tyrimo ir eksperimentavimo forma. Jungiant technologijas, meną ir skirtingas medijas galima ne tik atskleisti esamų sistemų prieštaravimus, bet ir eksperimentuoti su alternatyviomis patirtimis, permąstyti nusistovėjusias normas bei įsivaizduoti dar neegzistuojančias realybes“, – teigia VILNIUS TECH dėstytojas.
Ne mažiau svarbus ir dizaino vaidmuo. Pasak tyrėjo, geras skaitmeninis dizainas nėra vien patraukli programėlės išvaizda ar patogus mygtukų išdėstymas. Jis turi apimti technologijų prieinamumą, skaidrumą, privatumą, skirtingus žmonių poreikius ir ilgalaikes jų naudojimo pasekmes. Todėl ateities technologijų kūrimas turėtų tapti tarpdisciplininiu procesu, kuriame inžineriniai sprendimai derinami su kūrybiniu mąstymu, etika ir socialine atsakomybe.
Svarbiausias klausimas – ne ką technologijos gali, o ką jos keičia
Nors dirbtinio intelekto galimybės nuolat plečiasi, V. Šimbelis įsitikinęs, kad vien technologinio progreso nepakanka. Svarbu ne tik tai, ką gebame sukurti, bet ir kokią įtaką mūsų sprendimai turės žmogui bei visuomenei.
„Technologijų etika negali būti išspręsta vien inžineriniais sprendimais – ji reikalauja kritiškai permąstyti mūsų vertybes, atsakomybę ir santykį su ateitimi. Užuot nuolat klausę, ar galime sukurti dar pažangesnį algoritmą, turėtume dažniau susimąstyti, ar tokia technologija iš tiesų reikalinga, kam ji naudinga ir kokias pasekmes gali sukelti“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Galiausiai tikroji technologijų pažanga turėtų būti vertinama ne vien pagal jų greitį, tikslumą ar gebėjimą automatizuoti procesus. Ne mažiau svarbu, ar jos suteikia žmogui daugiau galimybių, padeda išsaugoti savarankiškumą, skatina kūrybiškumą ir leidžia sąmoningai priimti sprendimus.
„Svarbiausias klausimas nėra, kiek išmanesnį dirbtinį intelektą galime sukurti, bet kokią visuomenę ir kokį žmogaus santykį su technologijomis ši pažanga formuoja“, – apibendrina VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto dėstytojas Vygandas Šimbelis.
Straipsnį parengė VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto komunikacijos prodekanė Gabija Velykytė.