Naujienos

Napoleono auksas, laivų kapinės ir kiti žaidimai Vilniuje: kaip Neries upė gali tapti prieinama visiems?

napoleono-auksas,-laivu-kapines-ir-kiti-zaidimai-vilniuje:-kaip-neries-upe-gali-tapti-prieinama-visiems?

Pavojinga, ar galima ir reikia žaisti su upe? Ar mieste viešosios erdvės patrauklios tik tuomet, kai kvepia šviežiomis trinkelėmis ir naujais statiniais, ar kai pasakoja istoriją, kurios dalyviais norime būti ir mes?

Anot legendos, ties Bukčių Neries kilpa Vilniuje į upę nuslydo karieta, vežusi Napoleono auksą. Šią legendą Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) studentės pavertė žaidimu, pasakojančiu mitą ir įtraukiančiu kiekvieną – tai viena iš idėjų, gimusių kūrybinėse dirbtuvėse „Upė kaip žaidimo laukas“.

Dirbtuvėmis siekta atliepti ilgalaikę Vilniaus miesto savivaldybės Neries pakrančių vystymo viziją „Neris atgimsta“. Jos tikslas – stiprinti miesto ir upės ryšį, išsaugant ekologinį pakrančių vientisumą ir skirtingą jų charakterį. Studentai žaidimą panaudojo kaip vieną iš galimų priemonių vizijai plėtoti.

Žaidimas kuria patirtį ir „atrakina“ miestą

„Žaidimas yra vienas natūraliausių būdų pažinti aplinką, kurti santykį su vieta ir kitais žmonėmis. Tačiau mieste jis dažniausiai apribojamas standartizuotomis vaikų žaidimų aikštelėmis. Likusi viešoji erdvė projektuojama judėjimui, poilsiui ar reprezentacijai, tačiau retai – smalsauti, tyrinėti, išbandyti, interpretuoti ir veikti spontaniškai“, – teigia dr. Inga Urbonaitė-Vadoklienė.

Dirbtuvių kuratoriai VILNIUS TECH alumnai dr. Inga Urbonaitė-Vadoklienė ir dr. Tomas S. Butkus pasakoja, kad žaidybiškumas mieste turi būti suprastas plačiau nei sūpynės ir smėlio dėžės. O dėmesys skiriamas ne tik mažamečiams vaikams, bet ir paaugliams, suaugusiesiems – skirtingų gebėjimų žmonėms.

Jie pakvietė VILNIUS TECH Architektūros ir Kraštovaizdžio architektūros studentus atrasti kaip suderinti prieinamumą ir saugumą prie upės, laisvę žaisti ir veikti erdvėse nors tau gal ne 5, o 50. Kuratoriai žadino susimąstyti apie kiekvienos vietos naratyvus ir kaip jų dalimi galime tapti ir mes. Pagrindinė dirbtuvių mintis: upė nėra architektūros fonas, ji yra patirtis.

Upė mieste – daugiasluoksnė patirtis

„Upė yra ne tik gamtinė miesto ašis, bet ir nuolat kintantis kraštovaizdis, kuriame vanduo, reljefas, augmenija, sezonų kaita, garsai, judėjimas ir miesto gyvenimas susijungia į daugiasluoksnę patirtį. Šios savybės gali tapti ne žaidimams skirtų įrenginių fonu, o pačiu žaidimu“, – pasakoja dr. Tomas S. Butkus.

Dar daugiau upės sluoksnių atskleidė ir kiti ekspertai, prisijungę į dirbtuves: prof. dr. Jonas Volungevičius, doc. dr. Vilimantas Vaičiukynas ir architektė-urbanistė Magdalena Beliavska (BLUMA). Kviestiniai svečiai skatino pažvelgti į upę iš geografinės, geologinės, hidrologinės, tvarumo, edukacinės ir kitų perspektyvų.

Studentų komandos tyrinėjo Vilniuje Neries pakrantės fragmentus, stebėjo, kaip jomis naudojasi žmonės, ir kūrė erdvėms žaidimų scenarijus – mikroprojektus. Pasiūlymai turėjo gimti ne iš masinės gamybos katalogų, o atsižvelgiant į vietos gamtinius ypatumus, istoriją, socialinį kontekstą ir kitas erdvės ypatybes.

Studentų pasiūlymai Vilniui

Erdvinė struktūra, reaguojanti į vandenį. Laura Grigorukaitė, Dileta Isodaitė ir Simonas Žemaitis atkreipė dėmesį į buvusį Lukiškių uostą prie Geležinio vilko tilto. Jie pasiūlė erdvinę struktūrą, kuri reaguoja į kintantį vandens lygį – joje laiką galėtų leisti ir vaikai, ir suaugusieji.

Legenda kaip žaidimas. Rusnė Baužaitė, Emilija Jermolajeva ir Ieva Galminaitė Bukčių kilpoje atrado Napoleono aukso mitą ir pažvelgė į jį kaip į žaidimo formą. „Perkeldami Bukčių Neries legendą į instaliacijų seką greta upės, kviečiame žmogų laikinai pabėgti nuo kasdienybės ir per jutiminę patirtį pačiam interpretuoti mitą. Taip upės ruožas paverčiamas traukos vieta, kurią bendruomenė iš naujo atranda ir patiria kartu“, – teigia projekto autorės.

Vieno žaidimo pabaiga – kito pradžia. Lukrecija Jarmalytė, Augustas Borisevičius ir Karolina Narkūnaitė įkvėpimo ieškojo Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje, kur tyrinėjo miškinės lelijos, didžiažiedės rusmenės, kalninės jonažolės, ilgagalvio dobilo ir žirnialapio vikio stiebų, lapų ir žiedų formas. Rezultatas – pasiūlymas Šaltūnų paplūdimyje iš modulių susikurti erdvinę struktūrą pagal poreikius ir ją palikti, o kitam atėjus pratęsti ar sukurti ką nors naujo.

 

Kūrybinės dirbtuvės „Upė kaip žaidimo laukas“ – VILNIUS TECH Architektūros vientisųjų ir Kraštovaizdžio architektūros bakalauro studijų programų dalis. Koordinatorė asist. Agnė Vėtė.

Tekstą parengė: Agnė Vėtė

Nuotraukos: Rimgaudas Barauskis